Literatūra

Literatūra > Renesansas

Kulvietis

Abraomas Kulvietis (apie 1510–1545) – pirmasis renesansinio humanizmo idealus įgyvendinęs lietuvis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nepriklausomos religinės minties pradininkas, viešas Lietuvos Bažnyčios ydų kritikas, Europos Reformacijos įkvėptų evangelizmo (protestantizmo) idėjų skelbėjas Lietuvoje. Išdrįsęs atvirai pasisakyti prieš viduramžišką Bažnyčios, netarnaujančios valstybei ir piliečiams, sistemą, jis tapo pirmuoju iškiliu lietuvių disidentu, nukentėjusiu dėl pastangų tobulinti visuomenę remiantis visuotiniais krikščioniškosios doros ir lavinimosi idealais. Kulviečio pasaulėžiūra buvo paremta Naujųjų laikų idėjomis, kurios ragino suteikti pirmenybę asmenybės laisvei, pažinimui ir rašto kultūros skatinimui visuomenėje. Jį drąsiai galime vadinti ankstyvosiosios LDK protestantų kartos, dėl persekiojimų turėjusios trauktis iš Lietuvos į Prūsiją ir ten pradėjusios lietuviškąją raštiją, įkvėpėju.
Kulvietis gimė Kulvoje (Kauno pavietas, dab. Jonavos r.), pagal dvaro pavadinimą šeima vadinosi Kulviečiais. Jo tėvas buvo kilęs iš bajorų Ginvilų, todėl Sienos universitete (Italija) apginto doktorato (1540) protokole Kulvietis buvo užfiksuotas ir Ginvilonio pavarde: lietuvis Abraomas Kulvietis Ginvilonis (lot. Abramus Culvensis Gynvilonis litevanus). Abraomo tėvai Petras Jonaitis Ginvilonis ir bajoraitė Elžbieta Jodotaitė (Jadautaitė, Jadotovna) siekė sūnaus išmokslinimo, todėl Kulvietis yra vienas pirmųjų lietuvių, nuėjusių nuoseklų universitetinių studijų Vakarų Europoje kelią. 1529 m. rugsėjo 14 d. Kulvietis įgijo bakalauro laipsnį Krokuvos universitete, tačiau šiomis studijomis nepasitenkino. 1533 m. balandžio mėnesį jis buvo įrašytas į Liuveno universiteto Nyderlanduose studentų sąrašus ir tapo pirmuoju lietuviu, kuris studijavo žymiojoje Liuveno universiteto Trijų kalbų kolegijoje (Collegium Trilingue). Liuvene jis susipažino su Erazmo Roterdamiečio skelbto krikščioniškojo humanizmo pagrindais, išmoko senąją graikų ir hebrajų kalbas. 1536 m. pavasarį Kulvietis išvyko į Vokietiją, studijavo Leipcigo universitete ir 1537 m. gegužės mėnesį pradėjo mokytis pirmajame Europos liuteroniškajame Vitenbergo universitete. Bendravo su Melanchtonu, studijavo Antikos filosofiją, išmoko vokiečių kalbą ir susipažino su protestantizmo idėjomis. Patirtis Vokietijoje, kurioje Reformacijos metais suklestėjo literatūra tautine kalba, paskatino ir Kulviečio – lietuvių raštijos pradininko – inspiracijas: į lietuvių kalbą jis pirmą kartą išvertė Martyno Liuterio Velykų giesmę „Gott sey gelobet und gebenedeiet“ („Pagarbints būki ir pačėstavotas“), kuri po Kulviečio mirties buvo išspausdinta Mažvydo giesmyno Giesmės krikščioniškos antrojoje dalyje (Karaliaučius, 1570). Kulvietis netapo liuteronizmo išpažinėju ir ieškojo dar menkai sukrikščionintai Lietuvos visuomenei kuo tinkamesnio religinių reformų varianto. Apie 1538 m. jis nusprendė aplankyti Renesanso tėvynę Italiją, lankėsi Romoje, vėliau išvyko studijuoti į Sienos universitetą, kuris tuo metu garsėjo teisės studijomis. 1540 m. lapkričio 28–29 d. Sienos universitete Kulvietis apgynė kanonų ir civilinės teisių mokslų daktaro tezes ir tapo pirmuoju lietuvių abiejų teisių mokslų daktaru. Renesanso Italijoje iki inkvizicijos atkūrimo (1542) aktyviai reiškėsi religinį atsinaujinimą ir ištikimybę gyvajam Evangelijos mokymui propagavę mąstytojai. Bažnyčios reformos idėjas generavusi aplinka ir įgytas aukščiausio lygio išsilavinimas suformavo Kulviečio apsisprendimą pradėti kovą su religinio ir kultūrinio gyvenimo stagnacija tėvynėje.
1541 m. pradžioje teisių mokslų daktaras Kulvietis grįžo į Lietuvą, prisistatė Vilniuje tuo metu rezidavusiai Lenkijos karalienei ir LDK kunigaikštienei italei Bonai Sforcai ir pelnė jos palankumą. 1541 m. pavasarį Kulvietis atidarė pirmą Lietuvoje viduriniojo mokslo tipo mokyklą, kurioje ėmė mokyti klasikinių kalbų ir kitų humanistinių disciplinų. Tokia laisvo intelektualo veikla nepatiko tuomečiams Katalikų bažnyčios hierarchams, kurie nepageidavo, kad švietimo įstaigas kurtų pasauliečiai. Pasinaudodamas tuo, kad Kulvietis atvirai kritikavo tuometės Bažnyčios ydas, Vilniaus vyskupas Paulius Alšėniškis ėmė Kulvietį persekioti ir pasiekė, jog Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis 1542 m. paskelbtų prieš jį dekretą. Pagal šį dekretą Kulviečiui buvo iškelta bažnytinio teismo byla. Kulvietis dekrete buvo įvardytas eretiku ir „valstybei pavojingu maištininku“, pasaulietinio teismo pareigūnams nurodyta jį atvesdinti į teismą jėga. Taip pat jis buvo paskelbtas netekęs bet kokių bajorystės ir piliečio teisių. Tai pirmasis istorinis Lietuvos nuosprendis niekuo nenusikaltusiam asmeniui, išdrįsusiam viešai reikšti nepriklausomas pažiūras ir Bažnyčios kritiką. Dėl grėsmės būti sudegintam ant laužo Kulvietį perspėjo pati Bona Sforca, todėl vengdamas teismo Kulvietis pabėgo į liuteroniškosios Prūsijos sostinę Karaliaučių, kur jį džiaugsmingai priėmė kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis ir pavedė ten kuriamo universiteto rūpesčius, paskyręs jau įkurtos paruošiamosios mokyklos – partikuliaro – vadovu. 1544 m. atidarius Karaliaučiaus universitetą, Kulvietis tapo vienu svarbiausių jo profesorių ir Graikų kalbos katedros vadovu. Nepaisant gerų sąlygų Prūsijoje, Kulvietis troško tarnauti tėvynei, kurioje ypač trūko renesansinį išsilavinimą turinčių asmenybių ir nebuvo ne tik universiteto, bet ir gimnazijų. Prašydamas leisti grįžti į tėvynę, 1543 m. Kulvietis sukūrė pirmą Lietuvos reformacinį kūrinį Confessio fidei (Tikėjimo išpažinimas), parašytą viešo lotyniško laiško karalienei Bonai Sforcai forma. Tekste Kulvietis kritiškai įvertino jam iškeltą bylą, teigdamas, jog ji prieštarauja teisingumui, nes kaltintojas ir teisėjas joje yra tas pats subjektas – Bažnyčia. Jos tarnus, siekiančius Kulviečio bausmės, lietuvių Reformacijos pradininkas įvardijo godžiais kūno malonumų vergais, „epikūriečiais“, kurie, priešingai Evangelijos prisakymui būti pasaulio šviesa, vengia pažinimo, tačiau teisia aukščiausią išsilavinimą turintį mokslų daktarą: „Jeigu jie teistų, net ir Kristus negalėtų būti nekaltas...“ Didžiausios kritikos Bažnyčia Kulviečio laiške sulaukė dėl savanaudiško gyvenimo „savo dievo pilvo“ labui ir valstybės interesų bei piliečių švietimo ignoravimo. Laiške Kulvietis pabrėžė, kad tokia krikščionybė neatitinka Evangelijos mokymo, juo besivadovaujančios žmogaus sąžinės ir yra nenaudinga valstybei. Kaip pagrindinę naują religinę tiesą Kulvietis iškėlė Naujajame Testamente apaštalo Pauliaus skelbtą idėją apie žmogaus išganymą kaip Dievo dovaną, o ne atlygį už nuopelnus ar darbus.
Bonos Sforcos pastangomis 1545 m. pavasarį Kulviečiui buvo leista grįžti į Lietuvą. Lietuvos Reformacijos pradininkas entuziastingai ėmėsi religinių disputų bei kitos šviečiamosios veiklos, tačiau 1545 m. balandį Vilniuje staiga susirgo ir, nuvežtas į gimtąją Kulvą, mirė tų pačių metų birželio 6 dieną. Motina Elžbieta Kulvietienė teigė, jog Abraomas buvo nunuodytas priešininkų. Bažnyčia Kulvietį ir po mirties laikė eretiku ir neleido laidoti kapinėse, todėl jis buvo palaidotas prie namų – ant kalvos Kulvoje. Mirdamas Kulvietis draugų prašė lietuviškai giedoti jo paties išverstas psalmes. Tai pirmoji žinia apie lietuviškus Biblijos vertimus Lietuvoje. Po Kulviečio mirties Karaliaučiuje liko jo aštuoniadešimties Europoje įsigytų knygų lotynų, senovės graikų ir hebrajų kalbomis rinkinys. Tai pirmoji privati lietuvio bajoro biblioteka, sukaupta dar neprasidėjus knygų leidybai Lietuvoje.
Kulviečio gyvenimas buvo lietuvių idealistinės nepriklausomo asmens veiklos dėl valstybės ir visuomenės gerovės pavyzdys. Jo idėjos atvėrė kelią išsilavinimo, tiesos, sąžinės ir krikščioniškųjų vertybių sklaidai Lietuvoje ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė

Literatūra

Kulvietis

Ar žinote, kad...